Prie Vilniaus „Ryto“ neseniai oficialiai prisijungęs Matas Jogėla sugrįžta į sostinę, kurioje dar paauglystėje dėjo pirmuosius žingsnius profesionalo karjeros link. Šia proga krepšininkas dalijasi mintimis apie savo kelią krepšinyje, požiūrį į kritiką, asmenines aukas, ryšį su broliu Tauru bei tikslus vilkint FIBA Čempionų lygos nugalėtojų marškinėlius.
Dar būdamas paauglys palikai gimtąją Tauragę ir persikėlei į sostinę, kur prisijungei prie tuometinės „Lietuvos ryto“ jaunimo piramidės. Kaip tuo metu atrodė Ryto ir organizaciją kultūra, ir į kokią ją matai šiandien?
Į Vilnių pirmiausia atvykau į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją, o prie „Ryto“ sistemos prisijungiau būdamas 17-os, kai gavau kvietimą žaisti jaunimo komandoje RKL. Tai buvo labai gera patirtis ir, sakyčiau, pirmieji mano žingsniai vyrų krepšinyje. Man atrodo, kad šiandien „Rytas“ yra dar labiau sustiprėjęs klubas turi stiprią kultūrą, aiškią viziją ir sudaro puikias sąlygas žaidėjams tobulėti.
Karjeros pradžioje teko susidurti su rimtomis traumomis. Kaip ši patirtis tave užgrūdino ir ką patartum panašius išbandymus dabar išgyvenantiems jauniems žaidėjams?
Traumos mane išmokė kantrybės ir supratimo, kad viskam reikia laiko. Šiandien į savo kūną žiūriu visai kitaip daugiau dėmesio skiriu prevencijai, poilsiui ir atsistatymui. Jauniems žaidėjams palinkėčiau neprarasti tikėjimo savimi, nes sunkūs periodai anksčiau ar vėliau praeina. Jei sąžiningai dirbsi, tikrai sugrįši dar stipresnis.
Savo karjeros pradžioje, susidūrei su krepšinio skeptikų nuomone, kai viešojoje erdvėje skambėjo frazės, jog esi talentingas žaidėjas, bet „stovi vietoje“ ir nededi pakankamai pastangų. Tuomet tu kantriai dirbai, kol galiausiai tapai labiausiai patobulėjusiu lygos krepšininku. Kaip tuo laikotarpiu pavyko nepasiduoti aplinkos spaudimui?
Kritikos tikrai buvo, bet stengiausi labiau klausyti žmonių, kuriais pasitikiu, o ne visų aplinkinių nuomonių. Tiesiog žinojau, kad turiu toliau sunkiai dirbti ir sportuoti, o rezultatai anksčiau ar vėliau ateis. Smagiausia, kad pirmiausia pavyko įrodyti sau, jog galiu žengti į kitą lygį.
Esi atvirai užsiminęs, kad norėdamas kilti į aukštesnį lygį, turėjai paaukoti labai daug – vasaros atostogas, keliones su draugais, gimtadienius ir asmeninį laiką. Ar per visus šiuos metus buvo akimirkų, kai pajusdavai emocinį nuovargį ir suabejodavai, ar tos nuolatinės asmeninės aukos tikrai to vertos?
Žinoma, buvo momentų, kai pavargdavau tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau visada žinojau, kokių tikslų siekiu, ir tai padėdavo judėti pirmyn.
Kur šiandien atrandi didžiausią motyvaciją kasdien grįžti į treniruočių salę?
Šiandien didžiausia motyvacija yra noras tobulėti, padėti komandai laimėti ir maksimaliai išnaudoti savo galimybes.
Tavo vyresnysis brolis Tauras kitą sezoną žais „Šiauliuose“, tad jūsų laukia dvikova aikštelėje. Koks jūsų santykis už aikštės ribų ir ko tikiesi iš šios būsimos akistatos?
Iš tikrųjų dar neteko daug kartų žaisti vienam prieš kitą. Kai buvau „Wolves“ komandoje, visus keturis tarpusavio susitikimus praleidau dėl traumos. Už aikštės ribų turime labai gerą ryšį, po beveik kiekvienų rungtynių susiskambiname, pakalbame apie jas, kaip sekėsi ir panašiai. Labai džiaugiuosi, kad jis sugrįžo į Lietuvą ir žais „Šiauliuose“, kur turės progą rungtyniauti ir Europos taurės turnyre. Tikiuosi, kad šį sezoną pagaliau pavyks susitikti aikštėje LKL.
Su „Ryto“ vyriausiuoju treneriu Nedu Pacevičiumi tave sieja sena pažintis, ir tu pats esi pasisakęs, kad jis yra treneris, visiškai nusipelnęs šio didelio šanso prie čempionų vairo. Kokią tavo paties žaidimo evoliuciją mato Nedas, kaip tavo universalumas bus išnaudojamas gynyboje bei puolime ir koks bus tavo vaidmuo, siekiant padėti treneriui įrodyti, kad šis jo šansas yra visiškai pelnytas?
Su treneriu pažįstami jau seniai, todėl manau, kad vienas kitą gerai suprantame. Mano tikslas padėti komandai tiek puolime, tiek gynyboje ir būti naudingam ten, kur treneriui manęs labiausiai reikės. Visada stengiuosi atlikti savo darbą maksimaliai ir prisidėti prie komandos pergalių. Tikiu, kad bendru darbu galėsime pasiekti gerų rezultatų.
Anksčiau prieš „Rytą“ žaisdavai kaip varžovas. Ar jautei sportinį pavydą matydamas Vilniaus fanų kuriamą atmosferą ir kaip reaguoji į artėjantį debiutą jų palaikomoje komandoje?
Žaidžiant prieš „Rytą“ visada jausdavau gera atmosfera, ypač tada, kai rungtynės vykdavo taškas į tašką. Tikrai ne kartą teko pajusti įspūdingą atmosferą, kuri suteikia papildomos energijos namų komandai. Dabar labai laukiu pirmųjų rungtynių ir tikiuosi pasitikėjimą užsitarnauti savo darbu bei atsidavimu aikštėje. Manau, kad žaidėjui svarbiausia kiekvienose rungtynėse atiduoti visas jėgas, o visa kita ateina su laiku.
„Rytas“ šiame mieste turi gilią, dešimtmečius kuriamą istoriją bei ištikimų sirgalių armiją. Kaip tu pats jauti šį istorinį Vilniaus krepšinio svorį, kokią atmosferą tikiesi pamatyti derbiuose ir kaip ketini užsitarnauti išskirtinį „Ryto“ bendruomenės palaikymą?
Vilnius visada buvo miestas, kuriame krepšinis reiškia labai daug, todėl žaisti čia yra didelė atsakomybė. Labiausiai laukiu naujo sezono ir derbių atmosferos, nes tai rungtynės, kurias nori žaisti kiekvienas. Tikiu, kad svarbiausia nuo pirmos dienos gerai dirbti, padėti komandai siekti pergalių ir viską įrodyti aikštėje.
